ŽŪM pamiršo, kad ir tarp vilkų emigrantų pasitaiko…
Dar 2014 metais aplinkos ministro įsakymu patvirtintame „Vilko (Canis lupus) apsaugos plane“ teigiama: „Lietuvoje nėra tirta, kokią teritoriją užima vilkų šeima, tačiau, gretimų šalių duomenimis, lygumų miškingose vietovėse vilkų šeima gali užimti apie 100–300 kv. km plotą. Šeimos užimamos teritorijos dydis priklauso nuo vilkų paplitimo, grobio gausos ir kitų veiksnių. Teritorinis gyvenimo būdas ir socialinis elgesys yra vilkų gausos savireguliacijos veiksniai, taip pat lemiantys jų plitimą į gretimas vietoves. Tinkamų teritorijų skaičius riboja vilkų šeimų kiekį konkrečioje vietovėje, socialinis elgesys riboja jauniklius atsivedančių patelių skaičių, o nuo šeimų atsiskyrę vilkai, ieškodami sau teritorijos, plinta į aplinkines sritis.“
Labai aiškiai parašyta: „Nuo šeimų atsiskyrę vilkai, ieškodami sau teritorijos, plinta į aplinkines sritis“. O štai Žemės ūkio ministerijos specialistai pastarąjį teiginį jau pamiršo ir parengė ministro įsakymą, kuriuo ketinama mažinti skaičių savivaldybių, iš kurių ūkininkai galės prašyti paramos apsiginant nuo vilkų. Iš 43 savivaldybių turėtų likti 30. Įsakyme aiškinama, kad išbrauktose savivaldybėse vilkų padaroma žala yra pernelyg maža. Tad nėra jokio reikalo saugoti gyvulius nuo vilkų išpuolių. Kaip tokį sumanymą vertina avių augintojai? Komentuoja Lietuvos avių augintojų asociacijos (LAAA) vadovė Gintarė KISIELIENĖ:
„LAAA manymu, apskritai elektriniai piemenys nėra pati patikimiausia prevencinė priemonė, nes vilkai pastaruoju metu yra per daug suįžūlėję. Jie be jokios baimės braunasi į gyvenamas sodybas, drasko ūkininkų gyvulius, o padarytos žalos mąstai nėra nustatyti adekvačiai. Manome, geriausia prevencija nuo vilkų yra jų reguliavimas medžiojant ir ypatingai tose vietose, kuriose vilkai pastebimi per daug priartėję prie ūkių. Žinoma atvejų, kai vilkai lengvai peršoka net 1 m 50 cm tvoras, būdami gudrūs jie sugeba prasikasti pro jas. Sutinkame, kad siūloma parama galbūt padėtų atskiriems gyvulių laikytojams ir tai būtų žymi parama smulkiems ūkiams įsirengiant aptvarus, bet ar tai yra ir bus tinkama apsauga, abejojame.
Reikėtų paminėti, kad pateiktas projektas nederintas su mūsų organizacija, nors LAAA jau anksčiau yra prašiusi, kad visi projektai, susiję su šių taisyklių pakeitimais, būtų derinami. Matyt, užtenka teisininkų išvadų, nors avis augina ir kenčia nuo vilkų daromos žalos realūs žmonės, gyvenantys kaimuose. Na, bet yra pateiktas projektas ir mes tikrai neliksime abejingi vėl keičiamoms nuostatoms. Atkreipiame dėmesį, kad projekto 13.9 papunktyje teigiama, jog parama teikiama tik tose savivaldybėse, kuriose yra didelė tikimybė patirti vilkų daromą žalą. Mes teigiame, kad negalima išskirti tik kai kuriuos rajonus atsižvelgiant tik į padarytą žalą, nes ne visi gyvulių laikytojai pranešdavo ir registruodavo apie vilkų išpuolius ir jų padarytą žalą.
Gal vertėtų pasigilinti, kodėl žmonės nelinkę pranešinėti įvykių, kodėl numoja ranka ir nesitiki adekvačios kompensacijos? Atsakymas gana paprastas, nes dėl kompensacijos reikia nueiti ilgus kelius, patirti neplanuotas išlaidas, o kur dar stresas ir moralinė žala? Žmogui turėtų būti padedama, o ne trukdoma biurokratiniais labirintais, daugelis žmonių net nežino, kaip elgtis tokioje situacijoje, kur kreiptis ir kam skambinti. Todėl negalima remtis tik vien sausa statistika, kuri neparodo realios situacijos.
Tuo labiau, kad svarbus ne vien įvykių skaičius, bet ir sudraskytų gyvulių skaičius. Nesu teisininkė, tačiau kurioje vietoje čia užtikrinamas lygiateisiškumas? Pavyzdžiui, jei savivaldybėje nebuvo registruotas reikalingas įvykių skaičius, tačiau ir per vieną išpuolį sudraskoma daugiau kaip trečdalis bandos, kodėl tas ūkininkas yra paliktas už borto? O kitoje savivaldybėje bus užregistruotas reikalingas įvykių skaičius, tačiau bus sudraskyta tik po vieną gyvulį? Ar tai tikrai sąžininga stambesnio ūkininko atžvilgiu? Juk logiška, kad vilkai rinksis didesnes bandas, nes ten lengviau pasigauti grobį, pabaidyti avis, kurios bėgdamos iš baimės dažnai pačios išverčia tvoras? Galima suprasti, kad bus rengiamas lyg konkursas tarp atitinkančių sąlygas – jei bus daug savivaldybių, turėjusių reikalingą išpuolių skaičių, pirmumas bus turėjusioms daugiausia. Ir vargu ar skaičiuos žalą – vienur gali būti 10 kartų po vieną avį, o kitur per 1 naktį 40 – vis tiek tai tik 1 išpuolis prieš 10. Taip pat yra žinoma, kad vilkai per naktį gali nubėgti 50 km atstumą, todėl visiškai netikslinga išskirti tam tikrus rajonus ir nesuteikti galimybės kitiems gyvulių laikytojams pasinaudoti parama įsigyjant apsaugos priemones.
Rėmimas prevencinėms priemonėms įsigyti turi būti prieinamas visoje Lietuvoje, o ne tik atskiruose šalies rajonuose. Taip pat manome, kad skiriant paramą būtų tikslinga taisyklėse numatyti vieną iš reikalavimų atsižvelgti į atstumą tarp gyvulių laikytojo turimų pastatų ir ganyklų, kuriose yra ganomi gyvuliai, nes ganant gyvulius toli nuo tvartų yra sunku varinėti gyvulius nakčiai į tvartus. Siūlome, kad gyvulių laikytojai, kurie gano ir laiko savo gyvulius toli nuo tvartų, turėtų turėti pranašumą gaunant paramą prevencinėms priemonėms.
Reali apsauga nuo vilkų yra medžioklė ir siekiant apsaugoti gyvulių laikytojus bei jų gyvulius nuo vilkų daromos žalos, turi būti didinamas medžiojamų vilkų limitas atsižvelgiant į padidėjusią jų populiaciją bei mokslininkų padarytas išvadas. Reikalinga operatyvesnė probleminių vilkų medžioklė, galbūt verta pagalvoti apie paramą medžiotojams, kurie galėtų atvykti pas ūkininkus, kurių teritorijoje pastebimi vilkai. Gal vertėtų pagalvoti ir apie tai?“
Parengė ŪP korespondentas
Stasys BIELSKIS
